Coldplay dokumentika

...

Белые рубашки

Одни и те же фразы по три раза в день,
Словосочетания на магнитной ленте,
А когда мы спим летает наша тень,
Нам летать не положено по документам...

С равнодушными лицами, Где-то за границами.

Тук-тук, откройте,
Это я - ваше сердце.
Меня заперли за дверцу,
За седьмым замком-ком,
Дураком, босиком,
Целиком, кровь с молоком.

Тук-тук, откройте,
Этоя - ваша совесть,
Недочитанная повесть
С обожженными страницами,
С равнодушными лицами
Где-то за границами.

it's gonna be good. i can feel it

kai širdis dainuoja

kai vieną rytą puikus vyresnio amžiaus žmogus tarp jogurtų, bandelių, ir sulčių pakelių sustabdo.. žvilgsniu...ir pasigirsta:

-Labas rytas, mano meile!




puiki dienos pradžia ;-)

E ai! Essa voce tem que ver!

Armas e Rosas arba Guns and Roses

paskutinis vidurio vasario pasidrąskymas temperatūra.


Šis šventinis (?) savaitgalis turi dvi puses:

meila arba rožinė - arba Roses

metalic arba sidabrinė - metalinė - arba Guns

į temą pirmąją šniojam rausvą nuotraukytę iš Orantų vestuvių :























į antrąją ginklų temą:








Armas e Rosas.

kuri iš jų - šventinė?

Oh, isn't it strange How we move our lives for another day?

Like skipping a beat
What if a great wave should wash us all away?

Just thinking out loud
Don't mean to dwell on this dying thing
But look at my blood
It's alive right now,
And deep and sweet within
Pouring through our veins
Intoxicate moving wine to tears
And drinking it deep



Then an evening spent dancing
It's you and me...

This love will open our world
From the dark side we can see a glow of something bright
Oh, there's much more than we see here
Don't burn the day away.

indiška ? i-r-o- n-i-ja

visi kas matė indiškus moovies kirpyklos teliko ekrane, ligoninės priimamajam, parduotuvės vitrinoj.
tokia gera dozė indiškos ironijos.
true labai viskas ;-)


taip pat pridedu straipsnio vienam lietuviškam leidiniui draft'ą ta pačia tema.


---



Rodos, ant nuostabaus motulės Žemės veido dievai išleido pasilaigyti dvi rūšis žmonių. Pirmieji – vykstantys į Indiją pirmai progai pasitaikius, nei sekundei nesitraukiantys iš šio krašto nei mintimis, nei žodžiais ir antrieji – paprastieji žmogeliai tiesiog užklystantys paturistauti ir gink Die, nekuriantis amžinos „Indiškosios Legendos“ ir tokiu būdu suteikiantys pirmiesiems saldaus pasitenkinimo. Bet grįžkime prie pasakojimo.

Indija mano kelionraštyje atsidūrė likimo dievams įsakmiai suraukus kaktas – lyg netyčia pirmuoju kelionės tašku tapo Delis (Indija), o ne Bangkokas (Tailandas). Taigi netikėtumo nurausvintais žandais - pradedam.

Vasaros pabaiga Delyje keliautoją pasitinka tvankuma, kiek primenančia atogrąžas, tačiau ne - tai negailestingai kepinantis baltas atvykėlių kaktas karštis su šiek tiek drėgmės. Bet tik šiek tiek.

Didžioji Indira Ghandi neramiai prisidengtų sari veidą pamačiusi kaip keliautoją pasitinka jos vardu pakrikštytas oro uostas – be konkurencijos laimintis prasčiausio pasaulio oro uosto titulą, tiek oficialiuose karštųjų turizmo taškų reitinguose, tiek neformaliuose keliautojų bendruomenėse ir žodinėje keliaujančiųjų „tautosakoje“.

Žinia, sklando gandas apie naujojo terminalo statybą - apie užmojus liudija ir gausiai tamsoje besidarbuojančių darbininkų rankos ir smilkstantys bidi burnose. Beje – bidi džiovintas tabako lapas susuktas ir aprištas siūlu. Elementarus žemiausios kastos darbininkų rūkalas, kurio rožinis pakelis susuka galvas kiekvienam kiek bohemiškam vakariečiui tiek Indijoje, tiek tėvynėje.
Taigi „aktyvios" terminalo statybos, nelyginant dešimtmečio planui įvykdyti, vyksta ištisą parą. Kol kas tik daug griovių ir į tuščias duobes nukreiptų žibintų. Tikėkimės, tai jau gera pradžia.

Grįžkim prie oro uosto – tiek naktį, tiek dieną vienodai chaotiškas Indira Ghandi tarpautinis terminalas primena nešvarią žmonių ir gyvūnų, troškios sausros įkaitintą ir laiko pamirštą kiaulidę, kur nelyginant minkštašoniai žmogaus draugai paršiukai maloniai stumdosi ir šnipais badosi nuo tvankumos pakvaišę keleiviai.

O aplink vyksta veiksmas - dėl oro uosto darbuotojų profsajungų spaudimo be jokio tikslo įdarbinti būriai oro uosto darbuotojų stoviniuoja, vaikšto, kalba, stumdosi, užsiima asmens higiena ir taip dar labiau prisideda prie visuotinio oro uosto chaoso.

Beje, patarimų oro uosto darbuotojų geriau neklausti – retas kuris susivokia oro uosto pastato koridoriuose ir gali neklysdamas nurodyti klausiamą kryptį ar objektą.

Po oro uosto kvaišalingos erdvės staigiai įsigaunu į autorikshah ir beveik pirmykštėje tamsoje (reta autostrados iš keturių ar šešių eilių atkarpa buvo apšviesta) pasiekiu New Delhi.


Pirmoji naktis Delyje.

Nustebina tyla, tankiai žmonių nutupėtam mieste nesitikėtum.
Regis, devyniais šimtais balsų dieną staugęs Indijos žvėris susirango į pelėsiais, karvių šlapimu ir smilkalais trenkiančią Paharganj tarpuvartę ir užmiega.

Šešta ryto. Dangus baltas, karpomas tik varnų – jas atskiriu kur bebūčiau. Neslėpsiu, pirmasis judantis daiktas Azijoje sulaužęs keliautojos žvilgsnį galėjo būti ir kaikas kita. Pamažu miestas atkunta – ant stogų pasirodo vis daugiau gyvybės. Pro langus rąžosi vis daugiau indų (beje, vien tik vyrų galvos šmėžuoja).

Sukarpytas Pietinis Delis

Mažai kam žinomi Delio pakraščiuose esantys kvartalai lieka keliautojo atmintyje atskiesti keistu rausvo aitrios spalvos akmens ir paukščių išmatų bei žmogaus šlapimo tvaiku. Nuo Senojo Delio į pietryčius nutolęs Fathepuhr Sikri arba Paliktasis Amžinasis miestas savotiškai atsikartoja užmirštuose turistų pietinio Delio kvartaluose. Kaskart patekus atsiveria viduriniosios klasės indų buitis ir kasdienybės įvairovė.

Kvartalas susiskirstytas lygiagretaus stačiakampio žemės plotais, kuriuose sustatyti pastatai – gyvenamieji blokai. Juos sujungiančiose gatvėse vyksta esminis kvartalo socialinis gyvenimas – maisto ir kramtomojo tabako pardavėjai lūkuriuojantys klientūros, kirpyklos, batų taisyklos ir barzdaskučiai atrodo visą parą sustingę prie savo „absolutely infection free“ („nuostabus beinfekcinis skutimas, tikrai tau, my friend“ – aut. past.) įstaigos durų.

Įstaigos, kur gelmėje boluoja britų kolonistų laikus matę veidrodžiai, kur klientai susodinti į dermantinu trauktus iš sovietmečio gerai pažįstamus kirpyklų krėslus, kur kampuose aštriai dilgsi pora dienos šviesos lempų, palubėj sukasi ventiliatorius – nuostabu kaip visi šie tarsi amžinai veikiantys mechanizmai negenda? Matyt, tam turi įtakos stebuklingas indų kantrumas daiktams ir dešimtmečius trunkanti skrupulinga priežiūra.

Mano kelionės maršruto šeimininkai - Ajey ir jo žmona Sunilla, jų namuose gyvenu tris dienas. Štai ir susipažįstu su indų middle class. Intymiai. Miegu didelėje šeimininkų lovoje, po kojų monotoniškai dūzgiant kondicionieriui.

Atsibundu nuo eunuchų choro giesmių. Vėl šešta valanda ryto. Delis nepaliauja stebinti. Šeimininkai nukrauna stalą pusryčiams ir pasakoja, jog eunuchai - kiekvienos indų gyvybės-mirties-gyvybės ciklo dalis.

Šį kartą kaimynų šeimai kitoje bloko pusėje gimė sūnus – koridoriuje susėdę eunuchai traukia giesmes beviek amžinybę... kol pamažu nutyla balsai ir būgneliai. Saulei įkaitinus tarpunamio grindinį eunuchai palieka laimingąją kaimynų šeimą už apeigas susirinkę aukų grynaisiais.

"Eunuchai pasibeldžia į tavo namus kai tu teki, kai gimdai vaikus, kai išteka tavo dukra, veda tavo sūnus, miršta tavo tėvai. "- ramiu balsu kartkartėmis paliesdama pirštais smakrą ir tuo pačiu metu vos pasukdama galvą į šoną pasakoja Sunilla.

Eunuchai gyvena atskirtose nuo bendruomenės patalpose, kur augina iš visos apylinkės surinktus vaikus – ruošia juos savotiškai svarbiam vaidmeniui indų visuomenėje.

Staiga keistomis giesmėmis ir gatvės triukšmo nuspalvintą ryto euforiją pakeičia karštos saulės tingumas. Vos pasirodžiusi indiška kepintoja pakelia temperatūrą iki 38 ir sujaukia mintis.

Aplankau pašonėj lūkuriuojantį parkelį. Dulkėtas, smėlėtas parkelis geros futbolo aikštės dydžio. Pirmoje parkelio pusėje neradau nieko tik apipešiotą pievelę - jos pakraščiuose sėdinėja jau įprastos grupelės vyrų. Regis, neveikiančių nieko svarbaus be bedžiojimo žvilgsniu po aplinką ir kramtinėjimo. Amžinas valginėjimo, žiaumojimo, kramtinėjimo menas indams būdingas.

Kitoje parkelio dalyje verda aistros – žaidžiamas kriketas. Aplink tvankumoje ir dulkėse lakstančius nenusakomo amžiaus indus slampinėja tokie pat mišrūnai šunys ir katės. Keistas tingulio, nuslopusio laiko ir stagnacijos mišinys.

Naujojo Delio savotiškai panašiame į miegamajį rajoną bloke apeinu porą kvartalų. Ryškiaspalviai pablukinti saulės namų fasadai....

indigo

šįryt pasidalinsiu:

Indigo vaikai

Indigo blue in their auras. The colour of the third eye chakra.
Clairvoyance.
Reject anything that lacks integrity.
Warrior spirit.
Hot tempers and fiery determination.
Mislabelled ADHD

They come into the world with a feeling of royalty (and often act like it).

They have a feeling of deserving to be here and are surprised when others don't share that.
Self-worth is not a big issue. They often tell the parents who they are."))
They have difficulty with absolute authority (authority without explanation or choice).
They simply will not do certain things; for example, waiting in line is difficult for them.
They get frustrated with systems that are ritual oriented and don't require creative thought.
They often see better ways of doing things, both at home and in school, which makes them seem like system busters (nonconforming to any system).
They seem antisocial unless they're with their own kind. If there are no others of like consciousness around them, they often tune inward, feeling like no other human understands them. School is often extremely difficult for them socially.
They will not respond to guilt discipline (Wait until your father gets home.)
They aren't shy about letting you know what they need.


ir daugiau galite rasti:
hipnozė, įtaiga - septynių pakopų kelio programa savihipnozei ir labai daug naudingos terapijos  informacijos - "The 7th path".

vitaminai ;-)

pasodino mane visagalis i lova. stai antra diena jau. sveikstu letai.



matyt, jau laikas atejo pavasarinio sielos remonto pasidaryti darbus - susitvarkau mintis ir liga pamazu traukias.

kantrybes. ramybes. arbata nesibaigia.

medaus atnesa bites is kaimynu kiemo.



geros energijos doze su Circuladô de fulô - aciu Tadui, kad uzvede ant teisingo kelio. pasele punk brazilai. sauni ketveriuke gerai nuteikia net ir isrikiuotus antibiotiku buteliukus, sie pakeltais dangteliais sypso mums su Vasiljevu.

dar siek tiek reggae




poilsio malla sukabinta is viso simto astuoniu karoliuku: Tomas Girdzijauskas, Darius Cibonis, route 66, Daiva Kriugiskyte, Sarunas Mazuolis, Cal Banayan, Poul McKenna, Bandleris ir tas tilpo. Paskutinis karoliukas teko Vidui Jankauskui.

gerai. sveiksta pamazu dryzuota Rutos siela.


beiinhos visiems!

70'jų odė moteriai.

radau žodžius - 

Dizem que a mulher é o sexo frágil
Mas que mentira absurda
Eu que faço parte da rotina de uma delas
Sei que a força está com elas

Vejam como é forte a que eu conheço
Sua sapiência não tem preço
Satisfaz meu ego se fingindo submissa
Mas no fundo me enfeitiça

Quando eu chego em casa à noitinha
Quero uma mulher só minha
Mas pra quem deu luz não tem mais jeito
Porque um filho quer seu peito
O outro já reclama a sua mão
E o outro quer o amor que ela tiver

Quatro homens dependentes e carentes
Da força da mulher

Mulher, mulher
Do barro de que você foi gerada
Me veio inspiração
Pra decantar você nessa canção

Mulher, mulher
Na escola em que você foi ensinada
Jamais tirei um dez
Sou forte mas não chego aos seus pés

Japoniškų kvapų džiunglėse

Águas de Março - Kovo lietūs jau prasidėjo.

geriausia visų laikų daina, kaip mini wiki: "in 2001, "Águas de Março" was named as the all-time best Brazilian song in a poll of more than 200 Brazilian journalists, musicians and other artists"

dainos pavadinimas pasakoja apie lietingiausią brazilų mėnesį - kovą. Todėl ir daina pavadinta - "Kovo lietūs". Ypatingiausias dainos elementas yra tekstas - visa daina sudėliota iš atkirų žodžių, kurie kiekvienas reiškia vis kokį itin svarbų brazilų tautai dalyką.

štai nuostabus portugališkas tekstas -

Águas de março

(Tom Jobim)

É pau, é pedra, é o fim do caminho
É um resto de toco, é um pouco sozinho
É um caco de vidro, é a vida, é o sol
É a noite, é a morte, é um laço, é o anzol
É peroba no campo, é o nó da madeira
Caingá candeia, é o matita-pereira
É madeira de vento, tombo da ribanceira
É o mistério profundo, é o queira ou não queira
É o vento ventando, é o fim da ladeira
É a viga, é o vão, festa da cumeeira
É a chuva chovendo, é conversa ribeira
Das águas de março, é o fim da canseira
É o pé, é o chão, é a marcha estradeira
Passarinho na mão, pedra de atiradeira
É uma ave no céu, é uma ave no chão
É um regato, é uma fonte, é um pedaço de pão
É o fundo do poço, é o fim do caminho
No rosto um desgosto, é um pouco sozinho
É um estepe, é um prego, é uma conta, é um conto
É um pingo pingando, é uma conta, é um ponto
É um peixe, é um gesto, é uma prata brilhando
É a luz da manha, é o tijolo chegando
É a lenha, é o dia, é o fim da picada
É a garrafa de cana, o estilhaço na estrada
É o projeto da casa, é o corpo na cama
É o carro enguiçado, é a lama, é a lama
É um passo, é uma ponte, é um sapo, é uma rã
É um resto de mato na luz da manhã
São as águas de março fechando o verão
É a promessa de vida no teu coração
É uma cobra, é um pau, é João, é José
É um espinho na mão, é um corte no pé
São as águas de março fechando o verão

É a promessa de vida no teu coração

<
É pau, é pedra, é o fim do caminho
É um resto de toco, é um pouco sozinho
É um passo, é uma ponte, é um sapo, é uma rã.

puikiosios vasaros pabaigai susidėlioja žodžiai ir europietiškai akiai mielas angl. vertimas su puiku balsu:



ir geriausias mano mylimos Siuznne Vega sudainuotas "Aquas De Marco". o koks jos balsas ir... skrybėlė...

vasario dienos be kalendoriaus

sausio 39, vasario 01, vasario 02.

pirmos 24 valandos.
<
įrašytas kai Bob tebuvo 19 metukų ;-)

paskutinės valandos vasario 02.