Tobulas vadovėlis visuomenės santvarką ignoruojančiam jaunuoliui. Sveikos ironijos ir pragmatizmo lydinys.Jei satyra kartais gali būti skaudi ir teatrališka, tai Vonnegut intonacija tampa išbandymu kiekvienam save gerbiančiam posmodernistinės visuomenės nariui, snobui (?) žaidėjui pagal "taisykles". Kurto Vonneguto kone sadistinis nepasitenkinimas ir menkinantis dabartinę visuomenės santvarką tonas priverčia niežtėti. Ten, kur tikiesi mažiausiai.
Kažin kodėl sukelia mintis apie " Vynių sodą" matytą dar prieš keletą metų Nacionaliniame ir apie Eimunto Nekrošiaus "Hamletą" - kone enciklopedinius, beveik tobulus dramos kūrinius su vos juntama, peršviečiama ironijos ugnele. Nors gretinti klasiką ir Vonnegut;o kūrybą būtų trumparegiška, tačiau kažin kaip šie du momentai siejasi.
Visas sekmadienio rytas praleistas žongliruojant idile - ant palangės atsitūpus.Lygsvarą išlaikant, tolydžio krūpčiojant ir špysantis gluosnio šakoms, kai Kurt'as įkaldavo dar vieną...
ir dar ir dar... ir dar... vieną strėlės aštrumo pastabą savo teksto ir minčių raizgalynėje ar kokią netikėtą įžvalgą pasiūlydavo.
Jau brėkštant rytui - įveikiau visą knygutę kaip išbadėjęs paukštelis lizde, su kavos puodeliu rankose.pasiskaitykit. o čia Kurt Vonnegut interviu su Paris Review.
Made my day.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą