Erlickas - Žvegiu tik į priekį.

Savo senolę "Mazda 626" pirkau tą pačią vasarą, kai mano golfukui ties Kryžkalniu užkalė variklis. Jam buvo jau penkeri metai, kai griuvo Berlyno siena. Šiaip esu įsitikinęs, kad ramiai vairuojant jis man dar ilgai laikys, nes variklis geras, tepalo nedegina ir amortizatoriai dar neblogi.
Kaip ir minėjau, esu ramus vairuotojas ir kitiems vairuotojams tai tikriausiai patinka, nes jie man nuolat mirksi šviesomis, signalizuoja iš džiaugsmo ir kažką šypsodamiesi sako, kai galiausiai mane aplenkia.
Kartais iškelia ranką ir sveikinasi, bet nelabai į tai reaguoju, nes vairuojant reikia žiūrėti į kelią.
Tačiau pasitaiko ir piktų vairuotojų. Vieną kartą važiavau kaip visada namo po darbo ir jaučiau, kad tą dieną buvo gana slidu. Tokiu slidžiu keliu galima važiuoti ne daugiau kaip 40 kilometrų per valandą greičiu, kad jaustumeisi ramus. Važiavau dar truputį lėčiau, kad būčiau visiškai ramus ir pasitraukiu į antrą juostą - jeigu sumėtys, spėsiu ištiesinti vairą, prieš atsitrenkdamas į šaligatvį. Matomumas buvo gana geras, nes kelią puikiai apšvietė iš paskos važiuojantis automobilis. Tik kažkaip keistai jis švietė - tai stipriau, tai silpniau. Šviesa akinamai atsispindėjo galinio vaizdo veidrodžiuose, todėl į juos stengiausi visiškai nežiūrėti. Staiga, sustojus prie šviesoforo, iš to automobilio už manęs išlipo pora dvimetrinių paršų ir, priėję prie mano automobiliuko, ramiais judesiais nulaužė abu veidrodėlius.
"Ką darot, piktavaliai?, - piktai pasakau jiems atsidaręs langą. Kodėl gadinat mano automobilį, niekšai?".
"Tau veidrodėliai vis tiek nereikalingi", - atsakė vienas ir iki pusės įlindęs į saloną nulaužė trečiąjį veidrodėlį. Po to kelias savaites buvau labai susinervinęs ir sunkiai užmigdavau. Taip niekad ir nesupratau, už ką jie man nulaužė tuos veidrodėlius ir džiaugiausi, kad daugiau nieko nepadarė. Veidrodėliai važiuojant yra man praktiškai nereikalingi, nes esu optimistas ir žvelgiu tik į priekį.