Buvo šaltas sausio rytas.

Atsisėdęs vyras pradėjo groti Vašingtono metro stotyje. Jis grojo 6-is Bacho kūrinius, apytikriai 45 minutes. Kadangi buvo piko valanda, apskaičiuota, jog pro šalį praėjo tūkstančiai žmonių, dauguma iš jų į darbą.



Tik praėjus trims minutėms vidutinio amžiaus vyras pastebėjo grojantį smuikininką. Jis sulėtino tempą ir sustojo kelioms sekundėms, bet
greitai nuskubėjo savo keliais.
Po minutės smuikininkas gavo pirmąjį vieno dolerio banknotą. Jį įmetė nė nesustojusi moteris. Po kelių minučių praeivis atsirėmė į sieną,
kad paklausytų smuikininko. Bet vyriškis pažiūrėjo į laikrodį ir nuskubėjo savo reikalais. Aiškiai vėlavo į darbą. Tas, kuris atkreipė didžiausią dėmesį, buvo 3-ejų metų vaikas. Jis įsistebeilijo į muzikantą ir stovėjo tol, kol mama jį timptelėjo už rankos ir jis grįžčiodamas buvo priverstaseiti su mama. Tai pasikartojo net su keliais vaikais – visi tėvai privertė juos nueiti šalin. Per 45 min. kol muzikantas grojo tik 6 žmonės buvo sustoję „valandėlei“. Apytiksliai 20 žmonių įmetė pinigus į smuiko dėklą. Per 45 min. muzikantas surinko 32$.

Kai jis baigė groti ir aplinkui tapo tylu, niekas to nepastebėjo.Nebuvo nei ovacijų, nei jokių atpažinimo požymių. Niekas nesusigaudė, kad čia pat grojo vienas iš garsiausių pasulyje smuikininkų Joshua Bell.

Smuiku, kurio vertė 3,5 mln.$, jis grojo vienus iš gražiausių kūrinių, kada nors parašytų smuikui.

Juolab jie nežinojo, kad dvi dienas iki šio „pasirodymo“ metro stotyje, į Joshua Bell koncertą Bostono teatre buvo parduota bilietų už 100 000$.

Tai tikra istorija. Joshua Bell incognito grojimą metro organizavo „Washington post“, kaip socialinį tyrimą apie žmonių suvokimą, skonį ir prioritetus.



Tyrimo tikslas: ar suprasime grožį, ar atpažinsime talentą netikėtame kontekste (banalioje aplinkoje, netinkamą valandą)?

laida apie Joshua Bell: