indiška ? i-r-o- n-i-ja

visi kas matė indiškus moovies kirpyklos teliko ekrane, ligoninės priimamajam, parduotuvės vitrinoj.
tokia gera dozė indiškos ironijos.
true labai viskas ;-)


taip pat pridedu straipsnio vienam lietuviškam leidiniui draft'ą ta pačia tema.


---



Rodos, ant nuostabaus motulės Žemės veido dievai išleido pasilaigyti dvi rūšis žmonių. Pirmieji – vykstantys į Indiją pirmai progai pasitaikius, nei sekundei nesitraukiantys iš šio krašto nei mintimis, nei žodžiais ir antrieji – paprastieji žmogeliai tiesiog užklystantys paturistauti ir gink Die, nekuriantis amžinos „Indiškosios Legendos“ ir tokiu būdu suteikiantys pirmiesiems saldaus pasitenkinimo. Bet grįžkime prie pasakojimo.

Indija mano kelionraštyje atsidūrė likimo dievams įsakmiai suraukus kaktas – lyg netyčia pirmuoju kelionės tašku tapo Delis (Indija), o ne Bangkokas (Tailandas). Taigi netikėtumo nurausvintais žandais - pradedam.

Vasaros pabaiga Delyje keliautoją pasitinka tvankuma, kiek primenančia atogrąžas, tačiau ne - tai negailestingai kepinantis baltas atvykėlių kaktas karštis su šiek tiek drėgmės. Bet tik šiek tiek.

Didžioji Indira Ghandi neramiai prisidengtų sari veidą pamačiusi kaip keliautoją pasitinka jos vardu pakrikštytas oro uostas – be konkurencijos laimintis prasčiausio pasaulio oro uosto titulą, tiek oficialiuose karštųjų turizmo taškų reitinguose, tiek neformaliuose keliautojų bendruomenėse ir žodinėje keliaujančiųjų „tautosakoje“.

Žinia, sklando gandas apie naujojo terminalo statybą - apie užmojus liudija ir gausiai tamsoje besidarbuojančių darbininkų rankos ir smilkstantys bidi burnose. Beje – bidi džiovintas tabako lapas susuktas ir aprištas siūlu. Elementarus žemiausios kastos darbininkų rūkalas, kurio rožinis pakelis susuka galvas kiekvienam kiek bohemiškam vakariečiui tiek Indijoje, tiek tėvynėje.
Taigi „aktyvios" terminalo statybos, nelyginant dešimtmečio planui įvykdyti, vyksta ištisą parą. Kol kas tik daug griovių ir į tuščias duobes nukreiptų žibintų. Tikėkimės, tai jau gera pradžia.

Grįžkim prie oro uosto – tiek naktį, tiek dieną vienodai chaotiškas Indira Ghandi tarpautinis terminalas primena nešvarią žmonių ir gyvūnų, troškios sausros įkaitintą ir laiko pamirštą kiaulidę, kur nelyginant minkštašoniai žmogaus draugai paršiukai maloniai stumdosi ir šnipais badosi nuo tvankumos pakvaišę keleiviai.

O aplink vyksta veiksmas - dėl oro uosto darbuotojų profsajungų spaudimo be jokio tikslo įdarbinti būriai oro uosto darbuotojų stoviniuoja, vaikšto, kalba, stumdosi, užsiima asmens higiena ir taip dar labiau prisideda prie visuotinio oro uosto chaoso.

Beje, patarimų oro uosto darbuotojų geriau neklausti – retas kuris susivokia oro uosto pastato koridoriuose ir gali neklysdamas nurodyti klausiamą kryptį ar objektą.

Po oro uosto kvaišalingos erdvės staigiai įsigaunu į autorikshah ir beveik pirmykštėje tamsoje (reta autostrados iš keturių ar šešių eilių atkarpa buvo apšviesta) pasiekiu New Delhi.


Pirmoji naktis Delyje.

Nustebina tyla, tankiai žmonių nutupėtam mieste nesitikėtum.
Regis, devyniais šimtais balsų dieną staugęs Indijos žvėris susirango į pelėsiais, karvių šlapimu ir smilkalais trenkiančią Paharganj tarpuvartę ir užmiega.

Šešta ryto. Dangus baltas, karpomas tik varnų – jas atskiriu kur bebūčiau. Neslėpsiu, pirmasis judantis daiktas Azijoje sulaužęs keliautojos žvilgsnį galėjo būti ir kaikas kita. Pamažu miestas atkunta – ant stogų pasirodo vis daugiau gyvybės. Pro langus rąžosi vis daugiau indų (beje, vien tik vyrų galvos šmėžuoja).

Sukarpytas Pietinis Delis

Mažai kam žinomi Delio pakraščiuose esantys kvartalai lieka keliautojo atmintyje atskiesti keistu rausvo aitrios spalvos akmens ir paukščių išmatų bei žmogaus šlapimo tvaiku. Nuo Senojo Delio į pietryčius nutolęs Fathepuhr Sikri arba Paliktasis Amžinasis miestas savotiškai atsikartoja užmirštuose turistų pietinio Delio kvartaluose. Kaskart patekus atsiveria viduriniosios klasės indų buitis ir kasdienybės įvairovė.

Kvartalas susiskirstytas lygiagretaus stačiakampio žemės plotais, kuriuose sustatyti pastatai – gyvenamieji blokai. Juos sujungiančiose gatvėse vyksta esminis kvartalo socialinis gyvenimas – maisto ir kramtomojo tabako pardavėjai lūkuriuojantys klientūros, kirpyklos, batų taisyklos ir barzdaskučiai atrodo visą parą sustingę prie savo „absolutely infection free“ („nuostabus beinfekcinis skutimas, tikrai tau, my friend“ – aut. past.) įstaigos durų.

Įstaigos, kur gelmėje boluoja britų kolonistų laikus matę veidrodžiai, kur klientai susodinti į dermantinu trauktus iš sovietmečio gerai pažįstamus kirpyklų krėslus, kur kampuose aštriai dilgsi pora dienos šviesos lempų, palubėj sukasi ventiliatorius – nuostabu kaip visi šie tarsi amžinai veikiantys mechanizmai negenda? Matyt, tam turi įtakos stebuklingas indų kantrumas daiktams ir dešimtmečius trunkanti skrupulinga priežiūra.

Mano kelionės maršruto šeimininkai - Ajey ir jo žmona Sunilla, jų namuose gyvenu tris dienas. Štai ir susipažįstu su indų middle class. Intymiai. Miegu didelėje šeimininkų lovoje, po kojų monotoniškai dūzgiant kondicionieriui.

Atsibundu nuo eunuchų choro giesmių. Vėl šešta valanda ryto. Delis nepaliauja stebinti. Šeimininkai nukrauna stalą pusryčiams ir pasakoja, jog eunuchai - kiekvienos indų gyvybės-mirties-gyvybės ciklo dalis.

Šį kartą kaimynų šeimai kitoje bloko pusėje gimė sūnus – koridoriuje susėdę eunuchai traukia giesmes beviek amžinybę... kol pamažu nutyla balsai ir būgneliai. Saulei įkaitinus tarpunamio grindinį eunuchai palieka laimingąją kaimynų šeimą už apeigas susirinkę aukų grynaisiais.

"Eunuchai pasibeldžia į tavo namus kai tu teki, kai gimdai vaikus, kai išteka tavo dukra, veda tavo sūnus, miršta tavo tėvai. "- ramiu balsu kartkartėmis paliesdama pirštais smakrą ir tuo pačiu metu vos pasukdama galvą į šoną pasakoja Sunilla.

Eunuchai gyvena atskirtose nuo bendruomenės patalpose, kur augina iš visos apylinkės surinktus vaikus – ruošia juos savotiškai svarbiam vaidmeniui indų visuomenėje.

Staiga keistomis giesmėmis ir gatvės triukšmo nuspalvintą ryto euforiją pakeičia karštos saulės tingumas. Vos pasirodžiusi indiška kepintoja pakelia temperatūrą iki 38 ir sujaukia mintis.

Aplankau pašonėj lūkuriuojantį parkelį. Dulkėtas, smėlėtas parkelis geros futbolo aikštės dydžio. Pirmoje parkelio pusėje neradau nieko tik apipešiotą pievelę - jos pakraščiuose sėdinėja jau įprastos grupelės vyrų. Regis, neveikiančių nieko svarbaus be bedžiojimo žvilgsniu po aplinką ir kramtinėjimo. Amžinas valginėjimo, žiaumojimo, kramtinėjimo menas indams būdingas.

Kitoje parkelio dalyje verda aistros – žaidžiamas kriketas. Aplink tvankumoje ir dulkėse lakstančius nenusakomo amžiaus indus slampinėja tokie pat mišrūnai šunys ir katės. Keistas tingulio, nuslopusio laiko ir stagnacijos mišinys.

Naujojo Delio savotiškai panašiame į miegamajį rajoną bloke apeinu porą kvartalų. Ryškiaspalviai pablukinti saulės namų fasadai....